Lyg ir nėra kuo pasigirti, bet šiemet aš auginu krapus! Labai jau paprasti. Auga visur, tik ne ten, kur pasėjai. Nieko įdomaus. Bet vis dėlto juk jie tas tikrasis vasaros skonis. Mūsų šiaurietiškos vasaros skonis ir kvapas.
Ir grožis. Elegantiškas, laibas, tvirtas stiebas su siūliškais lapeliais, formuojančiais lengvus žalumos debesėlius. Taisyklingi, didžiuliai žiedai – gaivios žalios fejerverkai ant stiebo. Galbūt kitais metais reikės pabarstyti sėklų gėlyne. Turėtų būti puikus, ažūriškas derinys su rožėmis, bandreniais, ežiuolėmis, jei visi užaugtų panašaus dydžio.
Auginti krapus tikrai nėra sudėtinga. Mano žemėj geriausiai auga nesėti savarankiški krapai, tie kur patys sėklas išsibarsto, sėklos ištveria žiemą žemėje ir vos tik dirva pakankamai sušyla pavasarį – sudygsta. Pastebėjau, kad net savarankiškieji nedygsta vienu metu – pavasarį jau rodos nurovus ir suvalgius plotelį tokių, per nedidelį atstumą viens nuo kito išaugusių, tuščioj vietoj ima lysti nauji, sulaukę savo eilės. Magiška augalijos išmintis.
Gražiausi ir stipriausi savarankiškai prisisėję krapai
Tad kodėl sakau, jog auginu krapus, jei jie patys auga? Nes noriu valgyt šiuos kvapnius žalėsius nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o savarankiškųjų tokiems poreikiams nepakanka. Reikia sodininko ir gamtos bendradarbiavimo.
Krapas gražus ir valgomas beveik visose savo brandos stadijose. Šiltnamyje anksti pavasarį pradėjus dygti pirmiesiems savaiminiams krapiukams, po savaitės jau paberiu naują eilutę sėklų. Išdygus šiai, lauko lysvėse vėl paberiu vieną kitą eilutę tarpe kitų daržovių. Kartais lauke sėklos nedygsta ilgai, kartais sudygsta anksti, bet vėliau skursta dėl šalnų ar nepakankamai šilto pavasario oro. Todėl neskubu sėti visko vienu metu, ypač pavasarį. Vėliau gegužę, ėmus vešėti visai augalijai, sušilus orui birželį mano darže atsiranda po naują krapiukų eilutę kas mėnesį. Verta paberti ir vėliau – liepą ir rugpjūčio pirmoj pusėj.
Eilutė mažų, už jos apvalgyta eilutė paūgėjusių ir keletas aukštų brandžių krapų lysvėje.
Taip darže nuolat yra tiek mažiukų, švelnių krapiukų valgymui, kurie praretinus vėliau išauga ir išskleidžia savo fejerverko formos žiedus. Ėmę medėti krapai su žiedais labai gražiai atrodo ir suteikia gero skonio konservams, rauginiams. Storus žalius, nesmulkintus stiebus įmetu į sriubą ar troškinį. Šiemet didžiuosius jau po truputį raunu – švieži lapeliai keliauja į salotas ir bene visus vasarą gaminamus maistus, o stiebus supjaustau į mažesnes dalis, džiovinu ir planuoju žiemą naudoti sriubų, troškinių ir sultinių gardinimui.
Štai kokie krapai šiemet mano pavėsingam šiltnamiuke liepą – siekia lubas. Smulkinti lapeliai keliauja į šaldiklį, stiebai džiūsta, dalis keliaus į rauginius.
Krapai tikrai mėgsta drėgmę, pastebėjau, jog neblogai subujoja daliniame pavėsyje. Geriausiai sutaria su salotomis. Šias taip pat sėju kelis kart per sezoną, dažniausiai kartu su krapais – eilutė salotų, eilutė krapų, eilutė lapinių svogūniukų, vėliau gerai sušilus žemei ir eilutė kalendrų. Patogu (ypač kitiems šeimynykščiams) kai visi salotų ingredientai auga vienoje vietoje.
Kalendros mėgsta šilumą, greičiausiai išdygsta pasėtos birželio pradžioj. Joms į draugiją kartu sėju ir eilutę krapiukų.
Subrendę, sumedėję krapai brandina sėklas ir sulaukę rudens ir žiemos apmiršta. Laiba, grafiška, išraiškinga jų forma dekoratyvi išlieka gan ilgai, kol išsilaužo nuo stipraus vėjo ir gausaus sniego. Sėklos išsibarsto pačios, natūraliai stratifikuojasi per žiemą ir laukia savo progos pavasarį vėl sudygti. Optimistiškas gyvybės ciklas prasidės iš naujo.
Krapo žiedas vėlyvą gruodį
Comments